Psichozės

F23     Ūminiai ir praeinantys psichoziniai sutrikimai.

Dar nėra susistemintos klinikinės informacijos, kuri įgalintų aiškiai klasifikuoti ūminius psichozinius sutrikimus, todėl tenka vadovautis ribotais duomenimis bei klinikine tradicija, kad galima būtų aiškiai apibrėžti ir atskirti vieną sutrikimą nuo kito. Kadangi nėra daugiaašės sistemos, čia vartojamas metodas padeda išvengti diagnostikos neaiškumų. Jis pagrįstas diagnostikos seka, kuri atspindi parinktų sutrikimų svarbiausių požymių prioritetą.

Prioriteto seka yra tokia:

a)  staigi pradžia (dvi savaitės) kaip apibrėžiantis visos grupės požymis;

b)     tipiškų sindromų buvimas;

c)     susijusio ūminio streso buvimas.

Tačiau klasifikacija yra taip sudaryta, kad tie, kurie nesutinka su tokia prioritetiškumo eile, vis tiek gali identifikuoti ūminius psichozinius sutrikimus pagal šiuos atskirus specifinius bruožus.

Rekomenduojama, jei įmanoma, detalizuoti visų šios grupės sutrikimų pradžią. Staigi pradžia apibūdinama kaip pasikeitimas iš būsenos be psichozės požymių į aiškiai nenormalią psichozinę būklę per dvi savaites ar greičiau. Yra tam tikrų įrodymų, kad staigi pradžia susijusi su geresne baigtimi. Todėl rekomenduojama, jei įmanoma, apibrėžti labai staigią pradžią (per 48 valandas ar mažiau).

Atrinkti tipiški sindromai. Pirma, greitai besikeičianti ir nepastovi būsena, čia vadinama “polimorfine“, kuriai kai kuriose šalyse suteikiama pirmenybė esant ūminėms psichozinėms būsenoms. Antra, tipiškų schizofrenijos simptomų buvimas.

Susijęs ūminis stresas gali būti nurodomas penktuoju kodo ženklu, atsižvelgiant į jo ryšį su ūmine psichoze. Tačiau yra tam tikrų duomenų, rodančių, kad žymi dalis ūminių psichozinių sutrikimų kyla be lydinčio streso, todėl koduojant galima nurodyti, kad jo nėra. Susijęs ūminis stresas reiškia, kad pirmieji psichoziniai simptomai atsiranda maždaug per dvi savaites po vieno ar keleto įvykių, kurie vertinami kaip stresogeniniai daugumai žmonių panašiose situacijose, atsižvelgiant j individo kultūrinę aplinką. Tipiški įvykiai yra artimųjų netekimas, netikėtas partnerio, darbo praradimas, santuokos iširimas, trauma, terorizmas bei kankinimas. Ilgalaikiai sunkumai ar problemos neturėtų būti vertinami kaip streso šaltiniai šiame kontekste.

Visiškai pasveikstama per 2-3 mėnesius, o dažnai ir per keletą savaičių, net dienų, ir tik mažai šių ligonių daliai atsiranda ilgalaikės ir invalidizuojančios būklės. Gaila, bet dabartinis žinių lygis neleidžia aiškiai prognozuoti tą mažą ligonių grupę, kuri greitai nepasveiksta.

Šie klinikiniai aprašymai ir diagnostikos patarimai parašyti tikintis, kad jie bus naudingi klinicistams, kuriems reikia diagnozuoti, norint įvertinti ir gydyti ligonius per keletą dienų ar savaičių nuo ligos pradžios, nežinant, kiek laiko tęsis liga. Todėl įtraukta daug pastabų apie ligos trukmę bei perėjimą iš vieno sutrikimo į kitą, norint atkreipti į tai diagnozuojančiųjų dėmesį. Šių ūminių sutrikimų terminologija tokia pat neapibrėžta kaip ir nozologinis statusas, bet mėginama vartoti paprastus ir žinomus terminus. “Psichozinis sutrikimas“ vartojamas patogumo dėlei visai šiai grupei (“psichozinis“ yra apibrėžtas bendrajame įvade, 5 psl.) su papildomu kvalifikuojančiu terminu, kuris nurodo kiekvieno atskiro tipo svarbiausią apibrėžiantį požymį, kai jis atsiranda pagal anksčiau nurodytą nuoseklumą.

Diagnostika

Nė vienas šios grupės sutrikimų neatitinka nei manijos (F30.-), nei depresijos (F32.-) epizodų kriterijų, nors emocijų pakitimai ir individualūs afektiniai simptomai kartais gali būti ryškūs.

Šie sutrikimai apibrėžiami ir tuo, kad nėra jokių organinių priežasčių, tokių kaip smegenų sukrėtimas, delyras ar demencija. Dažnai konstatuojami pasimetimas, išsiblaškymas ir nedėmesingumas pokalbio metu, bet jei jie yra tokie ryškūs ar ilgalaikiai, kad kyla įtarimas apie organinės kilmės delyrą ar demenciją, tai nereikėtų skubėti su galutine diagnoze. Panašiai ir sutrikimai F.23- neturėtų būti diagnozuojami, kai yra aiški intoksikacija narkotikais ar alkoholiu. Tačiau jei neseniai asmuo nežymiai daugiau pradėjo vartoti, pavyzdžiui, alkoholio ar marichuanos, bet nėra sunkios intoksikacijos ar dezorientacijos požymių, nereikia atmesti ūminio psichozinio sutrikimo diagnozės.

Svarbu pastebėti, kad 48 val. ir dviejų savaičių kriterijai pateikiami ne kaip laikas, per kurį psichozė pasiekė maksimumą, bet kaip laikas, per kurį psichoziniai simptomai tampa aiškūs ir grėsmingi bent kai kuriais kasdieninio gyvenimo ir darbo aspektais. Sutrikimo maksimumas galimas vėliau. Nurodytu laiku simptomai ir sutrikimai tampa aiškūs ir dėl jų ligonis paprastai kreipiasi pagalbos į gydymo įstaigą. Prodrominiai nerimo, depresijos, socialinio atsiribojimo ar nežymūs elgesio sutrikimo periodai neįtraukiami į nurodytus terminus.

Penktasis kodo ženklas gali būti vartojamas nurodant, ar ūminis psichozinis sutrikimas yra susijęs su ūminiu stresu, ar ne:

F23.x0 Be susijusio ūminio streso. F23.x1Su susijusiu ūminiu stresu.

F23.0  Ūminis polimorfinis psichozinis sutrikimas be schizofrenijos simptomų.

Ūminis psichozinis sutrikimas, kurio metu haliucinacijos, kliedesiai ir suvokimo sutrikimai yra aiškūs, bet labai kintantys dienų ar net valandų bėgyje. Taip pat dažnai pasitaiko emocinis sumišimas su intensyviu trumpalaikiu laimės ir ekstazės ar nerimo ir dirglumo pojūčiais. Toks polimorfinis ir nestabilus, besikeičiantis ligos vaizdas yra būdingas, nors kartais gali pasireikšti afektinių ar psichozinių sutrikimų simptomų, bet jie neatitinka manijos epizodo (F30.-), depresijos epizodo (F32.-) ar schizofrenijos (F20.-) kriterijų. Šis sutrikimas dažniausiai prasideda labai staiga (per 48 vai.) ir simptomai greitai išnyksta. Daugumoje atvejų nėra aiškaus jį sukeliančio streso. Jei simptomai tęsiasi ilgiau kaip tris mėnesius, diagnozę reikia keisti (tinkamiausia būtų – nuolatinis kliedesinis sutrikimas (F22.-) ar kitas neorganinis psichozinis sutrikimas (F28).

Diagnostika

Tiksliai diagnozei:

a)  pradžia turi būti staigi (nuo nepsichozinės būsenos iki aiškios psichozinės
būsenos per dvi savaites ir mažiau);

b)     turi būti keli haliucinacijų ar kliedesių tipai, kurie keičiasi ir pobūdžiu, ir
intensyvumu kasdien ar net tą pačią dieną;

c)     turi būti panašiai besikeičianti emocijų būklė;

d)     nepaisant simptomų įvairovės, nė vienas jų neturi pasireikšti pastoviai, kad
atitiktų schizofrenijos (F.20.-) ar manijos, ar depresijos epizodų (F30.- ar F32.)
kriterijus.

Apima:  bouffėe dėlirante (kliedesių protrūkis) be schizofrenijos simptomų arba nepatikslintą,

ciklinę psichozę be schizofrenijos simptomų arba nepatikslintą.

F23.1. Ūminis polimorfinis psichozinis sutrikimas su schizofrenijos simptomais.

Ūminis psichozinis sutrikimas, atitinkantis ūminio polimorfinio psichozinio sutrikimo (F23.0) kriterijus, ir kurio metu nuolat yra tipiškų schizofrenijos simptomų.

Diagnostika

Tiksliai diagnozei turi būti nustatyti ūminio polimorfinio psichozinio sutrikimo (a), (b) ir (c) kriterijai; be to, simptomai, atitinkantys schizofrenijos kriterijus, (F20.-) turi būti išreikšti didesnę laiko dalį atsiradus aiškiai psichozei.

Jei schizofrenijos simptomai tęsiasi ilgiau kaip vieną mėnesį, diagnozę reikia keisti į schizofrenija (F20.-).

Apima:  bouffėe dėlirante (kliedesių protrūkis) su schizofrenijos simptomais, ciklinę psichozę su schizofrenijos simptomais.

F23.2. Ūminis panašus į schizofrenija psichozinis sutrikimas.

Ūminis psichozinis sutrikimas, kurio metu psichoziniai simptomai yra sąlyginai stabilūs ir atitinka schizofrenijos (F20.-) kriterijus, bet trunka mažiau nei 1 mėn. Gali būti emocinis nestabilumas, bet ne toks intensyvus kaip aprašyta ūminio polimorfinio psichozinio sutrikimo metu (F23.0).

Diagnostika

Tiksliai diagnozei:

a)  psichozinių simptomų pradžia turi būti staigi (2 savaitės ar mažiau nuo
nepsichozinės iki aiškiai psichozinės būklės);

b)     simptomai, atitinkantys schizofrenija (F20.-), turi būti didesnę laiko dalį nuo
aiškios psichozinės būsenos atsiradimo;

c)     neatitinka ūminio polimorfinio psichozinio sutrikimo kriterijų.

Jei schizofrenijos simptomai trunka ilgiau nei vieną mėnesį, diagnozę reikia keisti į schizofrenija (F20.-).

Apima:   ūminę (nediferencijuotą) schizofrenija, trumpalaikį schizofreniforminį sutrikimą, trumpalaikę schizofreniforminę psichozę, oneirofreniją,

schizofreninę reakciją.

Išskyrus: organinį kliedesinį [panašų į schizofrenija] sutrikimą (F06.2), schizofreniforminį sutrikimą NK (F20.8).

F23.3. Kiti ūminiai psichoziniai sutrikimai, vyraujant kliedesiams.

Ūminiai psichoziniai sutrikimai, kurių metu klinikoje vyrauja sąlyginai stabilūs kliedesiai ar haliucinacijos, bet neatitinka schizofrenijos kriterijų (F20.-). Dažniausiai pasitaiko persekiojimo ar santykio kliedesių, o haliucinacijos -paprastai klausos (balsai, kalbantys su ligoniu).

Diagnostika

Tiksliai diagnozei:

a)     psichozinių simptomų pradžia turi būti staigi (2 savaitės ar trumpiau, nuo
nepsichozinės iki aiškiai psichozinės būsenos);

b)     kliedesiai ir haliucinacijos turi būti ilgesnį laiko tarpą atsiradus ryškiai
psichozinei būklei;

c)     neatitinka nei schizofrenijos (F20.-), nei ūminio polimorfinio psichozinio
sutrikimo kriterijų.

Jei kliedesiai tęsiasi ilgiau nei tris mėnesius, diagnozė turi būti pakeista į nuolatinio kliedesinio sutrikimo diagnozę (F22.-). Jei vien tik haliucinacijos trunka ilgiau trijų mėnesių, diagnozė turėtų būti pakeista į kitą neorganinį psichozinį sutrikimą (F28).

Apima:   paranoidinę reakciją, psichogeninę paranoidinę psichozę.

F23.8. Kiti ūminiai ir praeinantys psichoziniai sutrikimai.

Šiuo kodu koduojami kiti ūminiai psichoziniai sutrikimai, kurie neklasifikuojami jokioje F23 kategorijoje (pavyzdžiui, ūminės psichozinės būsenos, kurių metu nustatoma aiškių kliedesių ar haliucinacijų, bet jie trunka tik trumpai). Nediferencijuoto sujaudinimo būsenos koduojamos šiuo šifru, jei nėra išsamesnės informacijos apie ligonio psichikos būklę, ir jei nėra organinio pakenkimo įrodymų.

F23.9. Nepatikslintas ūminis ir praeinantis psichozinis sutrikimas.

Apima:   (trumpalaikę) reaktyviąją psichozę NK.

Reklama

Puslapis pacientams, šeimos nariams, artimiesiems